UMI Vilnelės rezidentai

Agnė Dautartaitė-Krutulė – viena labiausiai tituluotų Lietuvos knygų dizainerių, kurios kurti leidiniai kasmet neišvengiamai dalyvauja kasmet Lietuvos kultūros ministerijos rengiamame Gražiausių knygų konkurse ir (dažniausiai) neišvengiamai būna premijuojami. Ir ne po vieną kartą. Be to, viena griežčiausių (požiūrio į knygą prasme) ir drauge – viena subtiliausių. Kaskart ji žvelgia į knygą kaip į atskirą, unikalų atvejį; kiekviena knyga atrodo, lyg būtų vienintelė, egzistuojanti čia ir dabar, ir būtent jai dabar reikia ypatingo dėmesio ir ypatingo laiko. Kiekvienai knygai A. Dautartaitė-Krutulė stengiasi surasti ir suranda unikalų pavidalą.

Esu jaunosios kartos žurnalistinės, dokumentinės fotografijos kūrėjas, šioje srityje tęsiu Lietuvos humanistinės fotografijos tradicijas. Darbuose nagrinėju jautrias socialines temas: karinius konfliktus, politinius neramumus, humanitarines krizes. Mano fotografijas publikavo tokios pasaulyje žinomos naujienų agentūros kaip „The Guardian“,  „Al Jazeera“ ir „Der Spiegel“. Kurdamas dokumentinę fotografiją vadovaujuosi humanistinėmis vertybėmis bei pasaulėžiūra, dramatiškų istorinių įvykių ar tam tikrų socialinių aplinkybių fone stengiuosi įžvelgti žmogiškumo, jaunystės, grožio ar net moteriško švelnumo apraiškas. 

Esu laisvai samdoma menininkė ir iliustratorė, dirbu ir gyvenu Vilniuje, Lietuvoje. Baigusi studijas Vilniaus dailės akademijoje, pradėjau dirbti kūrybinėse industrijose - reklamos, grafinio dizaino, produktų dizaino, taip pat vizualinio meno srityse. Dabar tikrai daug dėmesio skiriu tradicinei grafikai ir iliustracijai.

Esu skulptorė, juvelyrė, 2007 m. baigiau Vilniaus Dailės Akademijos Telšių Dizaino Fakulteto juvelyrikos ir kalvystės specialybę. Savo kūrybą pradėjau nuo juvelyrinių objektų, vėliau perėjau prie didesnės apimties skulptūrinių formų. Mano kūriniai nedidelio formato, glotniais paviršiais, juvelyriški, neretai matiniu, sidabru dengtu paviršiumi. Mano darbuose vyrauja žmogiškos būtybės, kurios kalba apie žmonių tarpusavio ryšius. Jos turi savus pasaulius – oazes: rutulį ar salą, ant kurių stovi, guli, sėdi, klūpo. Kartais šiuose pasauliuose tvyro vienatvė, ilgesys, o kartais – priešingai: būtybės tvirtos, optimistiškos ir veržlios – drąsiai žingsniuoja į pokyčius.

Nuo Šiaurės iki Vidurio Rytų – tai platumos, kurioje pažinau kūrybą. 

Po ilgų eksperimentavimų ieškant tikrojo braižo, apsistojau ties abstrakčiu, bet išraiškingu pavidalu įgavusiu geometrinių formų bei grafikos elementų mišiniu. 

Pagrindinė serijos tema - išlaisvinta pasąmonė ir vidaus refleksija.

Neapsiriboju vien tradiciniu menu, taip pat kuriu skaitmenines minimalistines, kartais kiek siurrealistines iliustracijas, man patrauklūs eksperimentai ir spontaniškumus be idėjinių ribų.

Vilniuje, Lietuvoje, gyvenanti vizualiųjų menų menininkė, kurianti vaizdus įvairiomis technikomis ir priemonėmis, pavyzdžiui, skaitmeniniu piešimu, tapyba, skulptūra, filmavimu, kūrybiniu rašymu ir knygų įrišimu. Mane žavi žmogaus kūnas ir siela; malonumai, nerimas, pokštai, tai, ką galime ir ko negalime pamatyti.

Mano tapyba – tai intelektualinės, jutiminės ir pasąmoninės refleksijos, atspindinčios tiesiogines išorinio ir vidinio gyvenimo patirtis, pojūčius. Galima sakyti, kad tai pastangos tyrinėti savo smegenų ir proto turinį. Naudoju visas man žinomas ir prieinamas išraiškos technikas: pittura metafisica, intuiciją, siurrealistinę viziją, asambliažą, dadaistinę ironiją ir kitas, kurių net nebesugebu atsekti.

Autorinė Elenos Aleksejevos rankų darbo keramika.

2005 m. Vilniaus Dailės Akademijos Telšių Dailės Fakultete baigiau skulptūros specialybę. Kūryboje esu intravertiškas, kuriu spontaniškai eskizuodamas, tuomet atsirinktus tinkamus darbus realizuoju pasitekdamas medžiagas. Mano darbuose vyrauja stovinčios, sėdinčios abstrahuotos žmogiškos figūros, būtybės, primenančios gyvūnus ar augalus, kartais pereinančios į geometrines formas, minkštos, kampuotos, dinamiškos, kitos – sustingusios judesy. Savo kūryboje gvildenu žmogaus kilmės ir jo buvimo prasmės klausimus, tad darbai neretai filosofiški, atspindintys emocijas, būties dilemas.

Tapytojas iš Tbilisio, Sakartvelo. Jo darbus įkvėpia kalnų kraštovaizdžiai, aplinka, kurioje menininkas užaugo. Šiuo metu daug dėmesio menininkas skiria darbams karo tematika.

Man juvelyrika - tai nuolatinės geriausio derinio paieškos. Eksperimentuodama su tauriaisiais metalais, neapdorotais akmenimis ir netradicinėmis organinėmis medžiagomis, ieškau būdų, kaip jas sujungti į dėvimus meno kūrinius, kurie ant žmogaus kūno išreiškia unikalią visumą.

Menininkė, kuria drabužių kolekcijas, parodas, instaliacijas, suvokiamus ne rega, o lytėjimu, klausa bei uosle. Mados ir meno objektus pateikdama nevizualiai, kūrėja savo darbais siekia asmenims su regos negalia suteikti galimybę lygiavertiškai pažinti madą, o regintiesiems padėti iš naujo atrasti juslių teikiamą vertę bei jų turtingumą.

Marius Abramavičius-Neboisia gimė Vilniuje, augo Vilniuje ir dažnai gyvena Vilniuje, bet dar dažniau jis keliauja po tolimas ir artimas šalis. Marius yra surengęs per 60 individualių parodų įvairiose pasaulio vietose. Menininkas mėgsta statyti akmenų vertikales-bokštus, pagavęs vėją su aitvarais kelia į dangų didžiulius paveikslus-vėliavas.

Šiandien tapytoją, fotomenininką, keliautoją, rašytoją, poetą ir aitvarų meistrą Marių Abramavičių-Neboisia galima sutikti Užupyje ir Tibete, Azerbaidžane ir Graikijoje. Jį galima sutikti sielos kelionėse. 

Dainų atlikėja ir autorė, ji išsiskiria savitu muzikos stiliumi ir įvaizdžiu. Miglė yra baigusi džiazo vokalo studijas Vilniaus universitete. Atlikėja yra žinoma ne tik dėl savo muzikos, bet ir savito įvaizdžio, scenos dekoracijų bei atvirų pasakojimų apie savo gyvenimą.

Monika Gedrimaitė yra jaunosios kartos keramikė, baigusi magistro studijas Vilniaus dailės akademijoje, Lietuvos dailininkų sąjungos narė. Dalyvavusi daugiau kaip dvidešimtyje grupinių parodų ar projektų, surengusi personalinių parodų. 2018 m. menininkė V-joje Vilniaus keramikos meno bienalėje „Indo vizija“ apdovanota diplomu už filosofinę indo temos interpretaciją.

Tyrinėdama pasaulį per lytėjimą, naudoju tradicines tekstilės technikas, bandydama užčiuopti įvairius reiškinius. Rankinis audimas ir mezgimas - tai archajiški amatai su aiškiu tinkleliu, kurį naudoju kaip pagrindą pasakojimui. Pristatydama savo darbus instaliacijos formatu, siekiu sukurti intymias erdves, kuriose susikirstų skirtingos patirtys ir jų dalyviai.

Dailininkas, tapytojas. Jo darbams būdinga chaotiška vaizdinių sistema, siurrealistiniai elementai, polinkis į absurdą, nuolatinis balansavimas tarp realaus ir irealaus, tarp grožio ir bjaurumo. Įkvėpimo semiasi iš XV-XVI amžiaus Vidurio Europos tapybos, kai kurių šiuolaikinių tapytojų.

OKARUKAS – tai vienintelis butō∗ šokio teatro kolektyvas Baltijos šalyse, kurį, įtraukdami jaunos kartos lietuvių aktorius, šokėjus ir performanso menininkus, 2017 m. subūrė Paryžiuje rezidavę menininkai: lietuvių kilmės choreografė Sakurako, 20 metų gyvenanti ir kurianti užsienyje, bei prancūzų elektroninės muzikos kompozitorius ir performanso menininkas Phil Von.

2012 m. Sakurako įkūrė butō šokio trupę „Re-United Now-Here“, kurios spektakliai buvo sėkmingai pristatyti Olandijoje, Prancūzijoje ir Japonijoje. 2015 m. Sakurako perksikėlus į meninę rezidenciją Château Éphémère Paryžiuje, "Re-United Now-Here" buvo įregistruota kaip šokio teatras Prancūzijoje. 2017 m. vesdama butō šokio seminarus Lietuvoje, nusprendė perkelti trupės veiklą į Lietuvą bei kurti su lietuvių šokėjais. Taip atsirado butō šokio teatras OKARUKAS ir nuo 2017 m. rugsėjo Sakurako pradėjo aktyvią veiklą Lietuvoje ir dėsto butō šokio discipliną Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.

​

Į fotografiją atėjau iš „judančių vaizdų” pasaulio, kino. Ilgą laiką dirbu su kino montažu, esu montažo režisierius. Darbas su judančiu vaizdu, matyt, išmokė galvoti, pamatyti, atsirinkti ir gerbti „kadrą“: juk fotografinis kadras yra kiekvieno kino kadro dalis. Tačiau fotografijos stebuklas yra tai, ką vadinu „pagava“ – sustabdyta akimirka, čia pat tampanti istorija. Artimiausia man yra fotografijos dokumentiškumas. Štai kodėl ir kamerą laikau visada šalia, nes juk niekados nežinai… Dažnai fotografuoju savo aplinką, žmones, kuriuos pažįstu.

Tatuiruočių meistrystėje dirbu jau daugiau nei 20 metų. Įkvėpimo semiuosi iš archajiškų kultūrų, jose dominuojančios simbolikos, su tatuiruočių menu susijusių tradicijų. Esu vienas iš unikalaus, didelius kūno plotus dengiančių, japoniškų “Irezumi” stiliaus tatuiruočių pradininkų Lietuvoje.

Esu vizualaus meno kūrėja ir tyrėja. Mano kūrybos ašis – medžiagiškumas, kurį tyrinėju pasitelkusi žemės kilmės (neorganinius) bei botaninius (organinius) pigmentus. Kūrybinėse paieškose sujungiu tradicinius pigmentų išgavimo metodus, jų interpretacijas, geologijos sritį bei (al)cheminius medžiagų virsmo procesus.

Šiuo metu studijuoju Meno (dailės krypties) doktorantūrą Vilniaus Dailės Akademijoje.

Vizualiųjų menų atstovė iš Australijos, studijavusi ir rezidavusi daugelyje Europos šalių, šiuo metu studijuoja doktorantūrą VDA. Sophie meno praktika apima skulptūrą ir performansą, kuriais ji nagrinėja atminties reprezentacijas. 

SPACES SPACES SPACES yra tarpdisciplininių menininkų Agnės ir Oskaro Stirnų duetas. Jų kūryba pasižymi skulptūrišku gamtos stichijų įgalinimu ir jų kombinavimu su mechaninėmis priemonėmis. Menininkų kūrinių konceptai dažnai iš pagrindų gilinasi į aplinkosaugos iššūkius ir socialinius paradoksus. 

Mano atėjimas į fotografiją gana paprastas ir labai žmogiškas - kaip ir daugelis jaunų fotografų, įsigijau savo pirmąjį aparatą būdamas 23-ejų. Tačiau kaip fotografas „gimiau“ atradęs juostinę fotografiją kartu su savo pirmuoju juostiniu fotoapartu. Vos analoginė juosta pateko į mano rankas, kaipmat patraukė prie kasdienio žmogaus. Pasakoti jo istorijas, išklausyti, keliauti ir ieškoti.

Vilija Kvieskaitė – grafikos dizainerė, kurios kurtus darbus galite išvysti keliaujančius su žmonėmis mieste. Ji šypsosi, kai pamato mieste beklaidžiojantį pačios kurtą maišelį, atšvaitą ar kokį ženkliuką. „Nieko rimto“ savo kelią ji pradėjo kaip dizainerė ir būti dizainere vaikų literatūros leidykloje jai reiškė didelę atsakomybę – „Knyga tarp visų leidybinių dalykų man yra garbingiausioje vietoje. Atsimenu, kaip jaudinausi atkeliaujant pirmosios savo ruoštos knygos tiražui – vis žvilgčiojau pro langą, kaip iš sunkvežimio buvo kraunamos dėžės knygų, labai daug dėžių! O tada bėgau į sandėlį atplėšti pirmosios dėžės“, – pasakoja Vilija. O nuo 2017 metų rugpjūčio mėnesio ji džiaugiasi pirmąja pačios iliustruota knyga „Riešutortas“.