Pirmųjų Užupio kūrėjų susibūrimus menančiame pastate prie Vilnelės upės įsikūrusi įvairialypė menininkų bendruomenė: nuo fotografų iki tapytojų, nuo skulptorių iki tekstilininkų, nuo grafikų, architektų iki tarpdisciplininio meno kūrėjų.
Kompozitorė ir garso menininkė, šiuo metu studijuojanti doktorantūroje Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kur tyrinėja ir plėtoja “užgarsio” sąvoką šiuolaikinėje muzikoje. Nuo 2014 m. aktyviai dalyvauja grupinėse parodose, meno ir šiuolaikinės muzikos, festivaliuose, menininkų rezidencijose Lietuvoje ir užsienyje. Jos parašyta muzika kino srityje buvo įvertinta nacionaliniu Sidabrinės gervės apdovanojimu.
Nors esu keramikė ir daug eksperimentuoju su molio medžiaga, fotografija, senieji jos procesai, piešimas ir rašymas papildo keramikos raišką mano kūrybos lauke. Žmogaus vidinis būvis, kaip jis susipriešina su fiziniu kūnu - mano mėgiama tema. Tokios priešpriešos nebūtinai slepiasi po vidinio konflikto sąvoka, tai paprasčiausiai žmogus. Be galo įdomus. Skulptūrų raiškoje aktyviai naudoju anatomijos žinias, įpinu siurrealizmo gijų. Rimtos temos maišosi su ironija, šmaikštumu. Siekiu žiūrovo dėmesio jį nustebindama.
Elena yra šiuolaikinio meno kūrėja, gyvenanti Vilniuje, Lietuvoje. Ją žavi molio fiziškumo ir garso neapčiuopiamumo sąveika. Jos kūryba sutelkta į eksperimentinių aerofoninių garso objektų iš keramikos kūrimą, išgaunant dūzgiančius ir švilpiančius garsus, formuojančius erdvinių oro virpesių kraštovaizdį. Studijuodama Vilniaus dailės akademijoje kūrėja dalyvavo įvairioje projektinėje veikloje, keramikos simpoziumuose ir rezidencijose.
Ella Skinner - Velso vizualiųjų menų kūrėja ir scenografė. Jos transgresyvūs ir dažnai provokuojantys kūriniai sukuria patirtį, įtraukiančią visus šešis pojūčius. Dirbdama su architektūra, kūnu ir religine ikonografija, ji siekia meną pasitelkti kaip transformuojančią patirtį žiūrovams.
Ella Skinner įgijo grožinės literatūros rašytojos ir tapytojos išsilavinimą, Mančesterio universitete studijavo anglų literatūros ir meno istorijos bakalauro studijas. Tuo metu ji pradėjo veikti eksperimentinėse „pasidaryk pats“ meno scenose Anglijoje ir Velse, todėl pradėjo kurti instaliacijas ir performansus, kurie kvestionavo tradicines meno, disciplinos ir tvarkos sampratas. Mančesterio meno mokykloje Ella baigė vaizduojamojo meno magistro studijas ir įgijo architektūrinio braižymo gamybos dizainui sertifikatą Pinewoodo studijoje Londone. Jos vaizduojamojo meno sritis išsiplėtė iki filmų, renginių ir muzikos meninio vadovavimo ir scenografijos.
Ieva Baltrėnaitė-Markevičė (gim. 1991 m. Panevėžyje) – meno daktarė, menininkė, dizainerė, tyrėja. LATGA asociacijos narė. 2010–2014 m. Vilniaus dailės akademijoje studijavo tekstilės bakalaurą. 2017–2019 m. Vilniaus dailės akademijoje studijavo tekstilės meno ir dizaino magistrą. Interjero tekstilės studijos „Textile Design Studio by Ieva“ įkūrėja ir pagrindinė dizainerė (nuo 2020 m.). Pastaruosius penkis metus Ieva save vadino drabužių detektyve. Nors visas jos kūrybinis kelias sukosi apie drabužius, pačių drabužių ji niekada nekūrė. Daugiau juos vertė meno kūriniais, apmąstė, tyrinėjo iš įvairių pusių ir eksperimentavo su jais. 2019 – 2024 m. Vilniaus dailės akademijoje studijavo dizaino specialybę meno doktorantūroje ir 2024 m. apgynusi disertaciją „(Ne)surinktos kolekcijos paslaptys: kasdienybes refleksija, interpretacija ir kontekstai lietuvių moterų aprangoje XX a. 5–8 dešimtmeciais“ gavo meno daktarės vardą.
Išskirtinė judesio grafikos bei grafinio dizaino srities specialistė, kurianti judančios grafikos bei animacijos darbus, redaguojanti vaizdo įrašus ir iliustracijas. Ievos naujausieji darbai apima didelio masto edukacines animacijas, mokomąją medžiagą, dokumentinius filmus ir reklamas.
Tarpdisciplininio meno kūrėja, jungianti teatrą, šiuolaikinį šokį, vaizduojamąjį meną ir garso meno performansus. Kotryna yra aktyvi festivalių ir koncertų organizatorė, kurianti ir dalyvaujanti meniniuose spektakliuose bei performansuose. Kotrynos meninis stilius yra tarpdisciplininis ir įkvėpiantis; kūryboje dominuoja bendruomeniškumas, įtraukimas ir menas žmogaus gerovei.
Profesionali aktorė, sukūrusi per 40 vaidmenų Lietuvos ir užsienio teatre ir kine. Šiuolaikinės skulptūros magistrė bei Lietuvos šiuolaikinio performanso kūrėja ir atlikėja, jungianti savo pačios kurtas skulptūras bei instaliacijas su savo tekstais.
Menininkė, kuri kuria drabužių kolekcijas, parodas, instaliacijas, suvokiamus ne rega, o lytėjimu, klausa bei uosle. Mados ir meno objektus pateikdama nevizualiai, kūrėja savo darbais siekia asmenims su regos negalia suteikti galimybę lygiavertiškai pažinti madą, o regintiesiems padėti iš naujo atrasti juslių teikiamą vertę bei jų turtingumą.
Esu muzikantas, kūryboje derinantis elektroninės ir akustinės muzikos elementus. Savo muzikos karjerą pradėjau jau 1990-aisiais, kai ėmiau kurti elektroninę muziką naudodamas įvairius analoginius ir skaitmeninius sintezatorius. Mano muzikos stilių galima apibūdinti kaip įvairių žanrų - elektroninės, džiazo, funk ir soul – mišinį. Mėgstu naudoti gyvus instrumentus, tokius kaip gitara, bosinė gitara ir būgnai, kuriuos sujungiu su elektroninių ritmų garsais ir pavyzdžiais, siekdamas sukurti savitą garsą. Mano kūrybą praturtina bendradarbiavimas su vokalistais, reperiais ir instrumentininkais.
Mano tapybos siužetas yra Lietuvos peizažas. Kodėl būtent Lietuvos? Todėl, kad jokios kitos šalies peizažas nebus taip iki skausmo pažįstamas, nebus taip pajaustas ir suprastas, kaip savosios. Menininko tikslas – atkreipti paprasto žmogaus žvilgsnį į tai, ko jis pats galbūt nepastebėtų. Pasirinkau stebėti, koks grožis, įprastas ar neįprastas, slypi mūsų kraštovaizdyje. Tapydama gilinuosi į vaizdinio erdvę ir ją sudarančią struktūrą. Į regimą peizažą žiūriu tarsi į sceną su dekoracijomis.
Pip Lewi - kūrėja ir atsitiktinė vojeristė, gyvenanti Boorloo ( Perthas, Vakarų Australija), Whadjuk Noongar boodjar teritorijoje. Pip ieško žaismingų kasdienio kraštovaizdžio trikdžių ir naudojant nešiojamas medžiagas ir procesus dokumentuoja kasdienius efemeriškus reiškinius. Pip praktikoje svarstoma, kaip šiuolaikinėje Australijoje permąstyti flâneur; tyrinėjami pasakojimai ir švelniai pašiepiami vizualiniai kalambūrai.
Mano atliekamoje muzikoje skamba tiek tradiciniai, tiek ir archajiniai pučiamieji instrumentai, kurių esu įvaldęs daugiau nei 50. Kaskart pasirodydamas scenoje tarsi kviečiu klausytojus į spalvingą kelionę, kurioje susilieja baltiškų ir skandinaviškų pasaulių garso lobynai. Kartu su grupe "Saulius Petreikis World Orchestra", jungiančia World ir folk žanrus, esame aplankę didžiąją dalį Europos. Mano kuriama muzika šiltai priimama pačios įvairiausios auditorijos, o ypač mėgstama šeimų. Be koncertinės veiklos, daug dėmesio skiriu švietimui ir senųjų lietuviškų instrumentų populiarinimui.
Tekstilės menininkė iš Lietuvos. Domisiuosi inovacijomis, medžiagomis ir žmogaus protu.
Smaragdo miestas - dinamiškas vaikų ir jaunimo centras, kuriame teikiamos vaikų darželio paslaugos, organizuojami įdomūs festivaliai, įvairios veiklos ir turiningos stovyklos. Smaragdo miestas yra įkūręs rankdarbių parduotuvę, kurioje eksponuojami ir parduodami užsienio ir Lietuvos menininkų kūriniai. Siekdami praturtinti bendruomenę, Smaragdo miesto komanda organizuoja daugybę kultūrinių renginių, nuo 2010 m. vadovauja kasmetiniam meno ir muzikos festivaliui "Gaia Gathering", kurį remia Kultūros taryba. Prie šios kūrėjo komandos veiklos taip pat priskiriamas novatoriškas projektas "Meno miškas", vienijantis įvairius menininkus ir kūrėjus, skatinant bendradarbiavimą ir įkvėpimą po vienu stogu.
Vizualiųjų menų atstovė iš Australijos, studijavusi ir rezidavusi daugelyje Europos šalių, šiuo metu studijuoja doktorantūrą VDA. Sophie meno praktika apima skulptūrą ir performansą, kuriais ji nagrinėja atminties reprezentacijas.
Keramika užsiimu nuo vaikystės, tad molis - man puikiai pažįstama medžiaga. Baigiau skulptūros specialybės magistrą Vilniaus dailės akademijoje, o šiuo metu kuriu šiuolaikinę minimalistinio dizaino keramiką - esu prekės ženklo „Abijum keramika“ įkūrėja. Mano kūriniai teikia ramybės, jaukumo, šilumos jausmą į kasdienybę. Darbus galite apžiūrėti moliu kvepiančioje studijoje, įsikūrusioje ant paties Vilnelės upės kranto.
Agnė Dautartaitė-Krutulė – viena labiausiai tituluotų Lietuvos knygų dizainerių, kurios kurti leidiniai kasmet neišvengiamai dalyvauja kasmet Lietuvos kultūros ministerijos rengiamame Gražiausių knygų konkurse ir (dažniausiai) neišvengiamai būna premijuojami. Ir ne po vieną kartą. Be to, viena griežčiausių (požiūrio į knygą prasme) ir drauge – viena subtiliausių. Kaskart ji žvelgia į knygą kaip į atskirą, unikalų atvejį; kiekviena knyga atrodo, lyg būtų vienintelė, egzistuojanti čia ir dabar, ir būtent jai dabar reikia ypatingo dėmesio ir ypatingo laiko. Kiekvienai knygai A. Dautartaitė-Krutulė stengiasi surasti ir suranda unikalų pavidalą.
Esu jaunosios kartos žurnalistinės, dokumentinės fotografijos kūrėjas, šioje srityje tęsiu Lietuvos humanistinės fotografijos tradicijas. Darbuose nagrinėju jautrias socialines temas: karinius konfliktus, politinius neramumus, humanitarines krizes. Mano fotografijas publikavo tokios pasaulyje žinomos naujienų agentūros kaip „The Guardian“, „Al Jazeera“ ir „Der Spiegel“. Kurdamas dokumentinę fotografiją vadovaujuosi humanistinėmis vertybėmis bei pasaulėžiūra, dramatiškų istorinių įvykių ar tam tikrų socialinių aplinkybių fone stengiuosi įžvelgti žmogiškumo, jaunystės, grožio ar net moteriško švelnumo apraiškas.
Esu laisvai samdoma menininkė ir iliustratorė, dirbu ir gyvenu Vilniuje, Lietuvoje. Baigusi studijas Vilniaus dailės akademijoje, pradėjau dirbti kūrybinėse industrijose - reklamos, grafinio dizaino, produktų dizaino, taip pat vizualinio meno srityse. Dabar tikrai daug dėmesio skiriu tradicinei grafikai ir iliustracijai.
Esu skulptorė, juvelyrė, 2007 m. baigiau Vilniaus Dailės Akademijos Telšių Dizaino Fakulteto juvelyrikos ir kalvystės specialybę. Savo kūrybą pradėjau nuo juvelyrinių objektų, vėliau perėjau prie didesnės apimties skulptūrinių formų. Mano kūriniai nedidelio formato, glotniais paviršiais, juvelyriški, neretai matiniu, sidabru dengtu paviršiumi. Mano darbuose vyrauja žmogiškos būtybės, kurios kalba apie žmonių tarpusavio ryšius. Jos turi savus pasaulius – oazes: rutulį ar salą, ant kurių stovi, guli, sėdi, klūpo. Kartais šiuose pasauliuose tvyro vienatvė, ilgesys, o kartais – priešingai: būtybės tvirtos, optimistiškos ir veržlios – drąsiai žingsniuoja į pokyčius.
Nuo Šiaurės iki Vidurio Rytų – tai platumos, kurioje pažinau kūrybą.
Po ilgų eksperimentavimų ieškant tikrojo braižo, apsistojau ties abstrakčiu, bet išraiškingu pavidalu įgavusiu geometrinių formų bei grafikos elementų mišiniu.
Pagrindinė serijos tema - išlaisvinta pasąmonė ir vidaus refleksija.
Neapsiriboju vien tradiciniu menu, taip pat kuriu skaitmenines minimalistines, kartais kiek siurrealistines iliustracijas, man patrauklūs eksperimentai ir spontaniškumus be idėjinių ribų.
Vilniuje, Lietuvoje, gyvenanti vizualiųjų menų menininkė, kurianti vaizdus įvairiomis technikomis ir priemonėmis, pavyzdžiui, skaitmeniniu piešimu, tapyba, skulptūra, filmavimu, kūrybiniu rašymu ir knygų įrišimu. Mane žavi žmogaus kūnas ir siela; malonumai, nerimas, pokštai, tai, ką galime ir ko negalime pamatyti.
Dan Hermouet (Nantas, Prancūzija) - Vilniuje gyvenantis vizualiųjų menų kūrėjas. Jo praktikoje nagrinėjami ir tiriami rankomis taikomi istoriniai analoginės fotografijos procesai skaitmeniniame amžiuje. Rezidencijos metu Danas daugiausia dėmesio skiria ekologiškai jautriems kūrybiniams procesams.
Mano tapyba – tai intelektualinės, jutiminės ir pasąmoninės refleksijos, atspindinčios tiesiogines išorinio ir vidinio gyvenimo patirtis, pojūčius. Galima sakyti, kad tai pastangos tyrinėti savo smegenų ir proto turinį. Naudoju visas man žinomas ir prieinamas išraiškos technikas: pittura metafisica, intuiciją, siurrealistinę viziją, asambliažą, dadaistinę ironiją ir kitas, kurių net nebesugebu atsekti.
Autorinė Elenos Aleksejevos rankų darbo keramika.
Gimiau 1967m. Vilniuje, mokiausi M.K.Čiurlionio meno mokykloje, baigiau VDA , grafikos specialybę, dėstau VDA tapybos bei FAMM ir animacijos katedrose, dalyvauju grupinėse parodose bei esu surengusi daugiau nei 20 personalinių parodų. Kuruoju parodas, plenerus, "Literatų gatvės projektą".
2005 m. Vilniaus Dailės Akademijos Telšių Dailės Fakultete baigiau skulptūros specialybę. Kūryboje esu intravertiškas, kuriu spontaniškai eskizuodamas, tuomet atsirinktus tinkamus darbus realizuoju pasitekdamas medžiagas. Mano darbuose vyrauja stovinčios, sėdinčios abstrahuotos žmogiškos figūros, būtybės, primenančios gyvūnus ar augalus, kartais pereinančios į geometrines formas, minkštos, kampuotos, dinamiškos, kitos – sustingusios judesy. Savo kūryboje gvildenu žmogaus kilmės ir jo buvimo prasmės klausimus, tad darbai neretai filosofiški, atspindintys emocijas, būties dilemas.
Geistė Marija Kinčinaitytė (g. 1991) yra įvairių meninių tyrimų autorė, kuri pasitelkia fotografiją ir judantį vaizdą nagrinėjant priklausymo, susvetimėjimo ir nežinomybės sąvokas. Autorės darbams yra būdinga nejaukos ir nerimo estetika, kuri apjungia svetimo ir pažįstamo, tolimo ir artimo kategorijas. Nuo 2014 m. jos kūryba aktyviai pristatoma personalinėse ir grupinėse parodose Jungtinėje Karalystėje (The Photographers’ Gallery), Norvegijoje (Fotogalleriet), Lietuvoje (Sodų 4, Vartai, Atletika, Prospekto, Vilniaus paveikslų, Petro Domšaičio ir Kauno fotografijos galerijose, MO muziejuje), fotografijos ir meno muziejuose Pietų Korėjoje, Taivane ir Kinijoje. Autorės kūryba buvo publikuota The British Journal of Photography, The Financial Times, Fotografija ir Krantai žurnaluose, NYX: a noctournal, S.KIN, A+A, H – The Notion of Humanist Photography, EEP Berlin Mag Vol. 1, Beneath the Salt,Lietuvos fotografija: vakar ir šiandien leidiniuose.
Kinčinaitytė nuo 2010 m. studijavo Londono universiteto Goldsmiths koledže, kuriame įgijo bakalauro ir magistro laipsnius medijų bei kino ir ekrano teorijos studijose. 2023 m. ji apsigynė kino ir ekranų studijų mokslo daktaro laipsnį Kembridžo universitete.
Tapytojas iš Tbilisio, Sakartvelo. Jo darbus įkvėpia kalnų kraštovaizdžiai, aplinka, kurioje menininkas užaugo. Šiuo metu daug dėmesio menininkas skiria darbams karo tematika.
Tapytojas iš Amerikos, gimęs Kinijoje, savo kūryboje tyrinėjantis tapatybės ir aplinkos santykį per psichologinius portretus.
Savo ekspresyvioje tapyboje Hao Shi ieško ribos tarp šiuolaikiško kaligrafiško ir tradicinio potėpio, tarp savo skirtingų tautinių tapatybių ir vakarietiškos kultūros, kurioje jis užaugo.
Man juvelyrika - tai nuolatinės geriausio derinio paieškos. Eksperimentuodama su tauriaisiais metalais, neapdorotais akmenimis ir netradicinėmis organinėmis medžiagomis, ieškau būdų, kaip jas sujungti į dėvimus meno kūrinius, kurie ant žmogaus kūno išreiškia unikalią visumą.
Esu menininkė – akvarelininkė, 2020 metais baigusi magistro studijas VDA įvietinto meno katedroje ir tais pačiais metais įstojusi į Lietuvos Dailininkų Sąjungą. Pagrindinė mano nagrinėjama tema yra apie daiktų ir žmonių santykį. Darbuose dažniausiai vaizduoju interjerus, prikauptus daiktų - šiukšlių. Tačiau neapsiriboju vien tapyba, stengiuosi įgyvendinti įvairias idėjas, reikalaujančias ir kitų išraiškų, tokių kaip instaliacija, skulptūra, video ar animacija. Kūryboje mane domina absurdas, ironija ir darbo kontekstualumas.
Marius Abramavičius-Neboisia gimė Vilniuje, augo Vilniuje ir dažnai gyvena Vilniuje, bet dar dažniau jis keliauja po tolimas ir artimas šalis. Marius yra surengęs per 60 individualių parodų įvairiose pasaulio vietose. Menininkas mėgsta statyti akmenų vertikales-bokštus, pagavęs vėją su aitvarais kelia į dangų didžiulius paveikslus-vėliavas.
Šiandien tapytoją, fotomenininką, keliautoją, rašytoją, poetą ir aitvarų meistrą Marių Abramavičių-Neboisia galima sutikti Užupyje ir Tibete, Azerbaidžane ir Graikijoje. Jį galima sutikti sielos kelionėse.
Dainų atlikėja ir autorė, ji išsiskiria savitu muzikos stiliumi ir įvaizdžiu. Miglė yra baigusi džiazo vokalo studijas Vilniaus universitete. Atlikėja yra žinoma ne tik dėl savo muzikos, bet ir savito įvaizdžio, scenos dekoracijų bei atvirų pasakojimų apie savo gyvenimą.
Monika Gedrimaitė yra jaunosios kartos keramikė, baigusi magistro studijas Vilniaus dailės akademijoje, Lietuvos dailininkų sąjungos narė. Dalyvavusi daugiau kaip dvidešimtyje grupinių parodų ar projektų, surengusi personalinių parodų. 2018 m. menininkė V-joje Vilniaus keramikos meno bienalėje „Indo vizija“ apdovanota diplomu už filosofinę indo temos interpretaciją.
Tyrinėdama pasaulį per lytėjimą, naudoju tradicines tekstilės technikas, bandydama užčiuopti įvairius reiškinius. Rankinis audimas ir mezgimas - tai archajiški amatai su aiškiu tinkleliu, kurį naudoju kaip pagrindą pasakojimui. Pristatydama savo darbus instaliacijos formatu, siekiu sukurti intymias erdves, kuriose susikirstų skirtingos patirtys ir jų dalyviai.
Tapytojas, kurio darbams būdinga chaotiška vaizdinių visuma, siurrealistiniai elementai, polinkis į absurdą, nuolatinis balansavimas tarp realaus ir nerealaus, tarp grožio ir bjaurumo. Įkvėpimo semiasi iš XV-XVI a. Vidurio Europos tapybos ir kai kurių šiuolaikinių tapytojų.
Šio kūrėjo darbai įkvepia unikalios gyvybės įprastiems, eiliniams objektams, kasdienės patirties klodai nugula ant drobės. N. Begert darbai kalba apie grožį, slypintį tyliuose kasdienio gyvenimo niuansuose.
Reziduoti Užupio Meno Inkubatoriuje menininkas atvyko pagal kūrybinių mainų programą tarp Vilniaus ir Diuseldorfo 2023 m.
OKARUKAS – tai vienintelis butō∗ šokio teatro kolektyvas Baltijos šalyse, kurį, įtraukdami jaunos kartos lietuvių aktorius, šokėjus ir performanso menininkus, 2017 m. subūrė Paryžiuje rezidavę menininkai: lietuvių kilmės choreografė Sakurako, 20 metų gyvenanti ir kurianti užsienyje, bei prancūzų elektroninės muzikos kompozitorius ir performanso menininkas Phil Von.
2012 m. Sakurako įkūrė butō šokio trupę „Re-United Now-Here“, kurios spektakliai buvo sėkmingai pristatyti Olandijoje, Prancūzijoje ir Japonijoje. 2015 m. Sakurako perksikėlus į meninę rezidenciją Château Éphémère Paryžiuje, "Re-United Now-Here" buvo įregistruota kaip šokio teatras Prancūzijoje. 2017 m. vesdama butō šokio seminarus Lietuvoje, nusprendė perkelti trupės veiklą į Lietuvą bei kurti su lietuvių šokėjais. Taip atsirado butō šokio teatras OKARUKAS ir nuo 2017 m. rugsėjo Sakurako pradėjo aktyvią veiklą Lietuvoje ir dėsto butō šokio discipliną Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.
Į fotografiją atėjau iš „judančių vaizdų” pasaulio, kino. Ilgą laiką dirbu su kino montažu, esu montažo režisierius. Darbas su judančiu vaizdu, matyt, išmokė galvoti, pamatyti, atsirinkti ir gerbti „kadrą“: juk fotografinis kadras yra kiekvieno kino kadro dalis. Tačiau fotografijos stebuklas yra tai, ką vadinu „pagava“ – sustabdyta akimirka, čia pat tampanti istorija. Artimiausia man yra fotografijos dokumentiškumas. Štai kodėl ir kamerą laikau visada šalia, nes juk niekados nežinai… Dažnai fotografuoju savo aplinką, žmones, kuriuos pažįstu.
Tatuiruočių meistrystėje dirbu jau daugiau nei 20 metų. Įkvėpimo semiuosi iš archajiškų kultūrų, jose dominuojančios simbolikos, su tatuiruočių menu susijusių tradicijų. Esu vienas iš unikalaus, didelius kūno plotus dengiančių, japoniškų “Irezumi” stiliaus tatuiruočių pradininkų Lietuvoje.
Esu vizualaus meno kūrėja ir tyrėja. Mano kūrybos ašis – medžiagiškumas, kurį tyrinėju pasitelkusi žemės kilmės (neorganinius) bei botaninius (organinius) pigmentus. Kūrybinėse paieškose sujungiu tradicinius pigmentų išgavimo metodus, jų interpretacijas, geologijos sritį bei (al)cheminius medžiagų virsmo procesus.
Šiuo metu studijuoju Meno (dailės krypties) doktorantūrą Vilniaus Dailės Akademijoje.
SPACES SPACES SPACES yra tarpdisciplininių menininkų Agnės ir Oskaro Stirnų duetas. Jų kūryba pasižymi skulptūrišku gamtos stichijų įgalinimu ir jų kombinavimu su mechaninėmis priemonėmis. Menininkų kūrinių konceptai dažnai iš pagrindų gilinasi į aplinkosaugos iššūkius ir socialinius paradoksus.
Mano atėjimas į fotografiją gana paprastas ir labai žmogiškas - kaip ir daugelis jaunų fotografų, įsigijau savo pirmąjį aparatą būdamas 23-ejų. Tačiau kaip fotografas „gimiau“ atradęs juostinę fotografiją kartu su savo pirmuoju juostiniu fotoapartu. Vos analoginė juosta pateko į mano rankas, kaipmat patraukė prie kasdienio žmogaus. Pasakoti jo istorijas, išklausyti, keliauti ir ieškoti.
Baigęs tapybos mokslus Vilniaus dailės akademijoje, Tadas intensyviai kuria savo studijoje. Ekspresyvūs dažo sluoksniai, švelni spalvų ir pustonių dermė, jautri simbolių ir motyvų kalba.
Būtent tai yra Tado Tručilausko kūrybos pagrindas.
„Atrodo, kad maišydamas spalvas, darydamas potėpius, žaisdamas su materija, bendrauju su gamta, Dievu. Tapymas man – ir darbas, ir poilsis, lyg absoliuti meditacija“.
Ulrike kūryboje naudoja ready-made kasdienius objektus, kuriuos transformuoja jų pateikimo būdu: pakabinant, ištempiant sujungiant skirtingus elementus, kurie išlaiko medžiagos vientisumą. Ulrikes darbuose vyrauja tekstilės panaudojimas - anot menininkės, ši materija veikia kaip prasmių laikmena bei erdvę transformuojanti bei ją kurianti medžiaga. Derinant įvairias medijas - piešinius, koliažus ir tekstilinius sieninius kūrinius iš nuotraukų ir kilimų - tai Ulrikes būdas rasti sąsajas tarp skirtingų realybių ir suvokimo lygmenų.
Vilija Kvieskaitė – grafikos dizainerė, kurios kurtus darbus galite išvysti keliaujančius su žmonėmis mieste. Ji šypsosi, kai pamato mieste beklaidžiojantį pačios kurtą maišelį, atšvaitą ar kokį ženkliuką. „Nieko rimto“ savo kelią ji pradėjo kaip dizainerė ir būti dizainere vaikų literatūros leidykloje jai reiškė didelę atsakomybę – „Knyga tarp visų leidybinių dalykų man yra garbingiausioje vietoje. Atsimenu, kaip jaudinausi atkeliaujant pirmosios savo ruoštos knygos tiražui – vis žvilgčiojau pro langą, kaip iš sunkvežimio buvo kraunamos dėžės knygų, labai daug dėžių! O tada bėgau į sandėlį atplėšti pirmosios dėžės“, – pasakoja Vilija. O nuo 2017 metų rugpjūčio mėnesio ji džiaugiasi pirmąja pačios iliustruota knyga „Riešutortas“.