Savo kūryboje Eglė tyrinėja ribą tarp natūralumo ir dirbtinumo, formuodama vizualų dialogą apie tai, kas tikra, kas sukurta ir kas tik imituojama. Naujausioje parodoje kūrėja kviečia pažvelgti į augimo fenomeną – ne kaip natūralią būseną, bet kaip redaguotą ir choreografuotą procesą, kurio metu savo kūrinamiems augaliniams paviršiams neleidžia susidurti su nykimu ar žiaurumu.
Instaliacijose, jungiančiose tapybą, skulptūrinius elementus ir vaizdo projekcijas, atsiskleidžia augalus primenančių formų kompleksiškumas. Tiksliau, tarp organiškojo ir mechaninio suorganizuotumo Eglė kuria savitą įtampų lauką. Čia tradicinis tapybos paviršius susijungia su masinės gamybos suformuotomis konstrukcijomis, o pati kūryba tampa terpė diskusijai apie autentiškumo ribas. Abstrakčias nuorodas į augalo formas keičia nuasmenintos industrinės – plastikinės ir metalinės detalės, varžtai ir laidai, sumaišantys kūrybą su masinės gamybos formomis. Jos sufleruoja apie begalybę įmanomų variacijų, kylančių iš perprodukcijos, viliojančios savo netikėtais, absurdiškais ir ekscentriškais dariniais. Vaizduojama dirbtinė gėlė tampa panaši į atlikėją, iš dalies atsikračiusį savo ribotos tradicinės buveinės, tačiau išlaikantį nenugalimą jai būdingą dekoratyvumo jausmą, kuris toliau pildomas naujais kontekstais. Koliažo principas prisideda prie vaizdo konvertavimo, besikeičiančio papildomuose vaizdo sluoksniuose.
Erdvinis kūrinių išdėstymas, papildytas dinamiškomis vaizdo projekcijomis, transformuoja galerijos erdvę į scenografinį kraštovaizdį. Tai - sintetinių augalų erdvė, kurioje gamtos ir industrijos dialogas įgauna netikėtų sintetinių interpretacijų ir palieka atvirą klausimą: 𝘢𝘳 𝘵𝘢𝘪 ž𝘺𝘥𝘪?