mone Kielės tapybos paroda „Laumė svaigsta“
Laumė svaigsta – tai tapytojos mone Kielės studija apie lietuvių tautosakai būdingų būtybių aktualumą šiandien. Šioje parodoje dėmesys sutelkiamas į laumės archetipo nagrinėjimą bei jos sąryšius su šiuolaikine moterimi.
Laumė lietuvių folklore vaizduojama kaip spontaniška esybė, kurios antgamtiškumas paprastam žmogui nesuvokiamas, apipintas mistika ir legendomis. Pasak sakmių, laumės gyveno tarp žmonių, negailėjo jiems gėrybių ir laimę menančių burtų. Vis dėlto laumių prisibijota, dėl nenuspėjamų dovanų, kurios kartais reiškė prakeiksmą, nelaimę ar net pražūtį, o jų viliokliška išvaizda buvo smerkiama ir gėdinama.
Tautosaka ne tik paremta moralinėmis normomis, kurios yra diegiamos iš kartos į kartą, bet jose sukonstruoti simboliai tampa realybės suvokimo filtru. Šiuo atveju laumės mitas tapo moters, kuri netelpa į visuomenės nustatytus elgesio ir grožio rėmus, archetipu. Šiandien šis įvaizdis ypatingai gajus, nes nuolat kintantis moters įvaizdis diktuoja nesuskaičiuojamus saviraiškos ir gyvenimo būdo kelius, kurie kartais taip kaip ir laumės gali gasdinti savo netramdoma vidine laisve ir nesuvaržyta egzistencija.
Menininkė pastarają mintį dekonstruoja naudojant išsireiškimą – svaigti. Svaigimas, tai šiandieniniame kontekste apibūdinama žmogaus savybė – žvelgti į pasaulį lengvabūdiškai, chaotiškai ir šiek tiek surrealistiškai, tad svaigti – svajoti, kurti iliuzijas, savaip suprasti realybę. mone Kielė klausia kiek svaigstanti arba kiek atitolusi nuo stereotipiško įvaizdžio moteris yra geidžiama, o kiek netoleruojama visuomenėje? Parodoje ši siaura linija – tarp priėmimo ir smerkimo, atsiskleidžia per pastaruoju metu menininkės sukurtus tapybos darbus, kuriuose ekspresyviais potėpiais formuojami skirtingi moters siluetų siužetai, įkvėpti pačios autorės, jos draugių ir kitų moterų.
mone Kielės kuriami veikėjai nebe fantastinės būtybės, tai šiandien sutinkamos moterys bei laumės, įgavusios vyrišką pradą, todėl artimos kiekvienam žiūrovui. Kai kuriuose kūriniuose jos vaizduojamos apnuogintos, peržengiančios primestas dorovingumo ribas, primenančias nepadorias laumes, kurių provokuojanti povyza tautosakoje reiškė artėjančias nelaimes. Kitur – moters forma įgauna laukinės jėgos susitapatindama su gamta ir kaip laumė semiasi energijos iš lietaus, pelkių ir ežerų. Galiausiai audrą kviečiančių, šokančių ir dainuojančių mergelių motyvas, grąžina šiuolaikinei laumei laisvę būti geidžiamai. Tokiu būdu pasitelkiant moters atvaizdą kaip estetinę formą, mone Kielė nagrinėja tapatybės, elgesio, moralės ir grožio standartų aspektus tuo pat metu kurdama paraleles su laumės mitologija.